Evoliucijos teorija byloja, jog esame kilę iš beždžionių. Dėl kokių priežasčių „pametėme“ savo kailį ir ar šiandien vis dar kovojame su nepageidaujamais plaukeliais?
Seksas, maistas ir prakaitas
Apie garsiąją Darvino evoliucijos teoriją yra girdėjęs kiekvienas. Visgi žvelgiant į beždžionės ar kito primato kūną, padengtą storu kailio sluoksniu, kyla nuostaba, kokiu stebuklingu būdu žmonės taip pasikeitė? Atskiri mokslininkai kelia savas hipotezes.
Jau minėtas Čarlzas Darvinas buvo įsitikinęs, jog plaukuotumas sumažėjo dėl…seksualinių paskatų. Mokslininkas teigė, jog mūsų protėviai, rinkdamiesi partnerį, prioritetą teikė kuo mažiau plaukuotam individui. Prisitaikant prie šio reikalavimo, vis mažėjantis kūno plaukuotumas tapo vienu iš evoliucijos bruožų. Gal ir visai reali hipotezė… Juk ir šiandien, kaip viena iš pagrindinių priežasčių, skatinanti depiliacijos poreikį, yra noras patikti priešingai lyčiai. Tai aktualu ne tik moterims, bet ir vyrams, kurių tarpe depiliacija darosi vis populiaresnė.
Kita teorija byloja, jog kūno dangos pokytis siejamas su gyvenamosios aplinkos pakeitimu. Maždaug prieš du-tris milijonus metų protėviai pradėjo kurtis atviresnėse, mažiau medžiais apaugusiose vietose, kuriose medžioklė būdavo efektyvesnė.
Trečioji, prakaito teorija, kalbant apie plaukuotumo sumažėjimą, šiuo metu yra labiausiai tikėtina. Prakaituoti gali tik beplaukiai asmenys. Puikus to įrodymas – dabartinis žmogus, kuris, lyginant su kitais primatais, prakaituoja gausiausiai. Atrodytų, kas čia malonaus, kai kūnu žliaugia prakaito lašai, tačiau protėviams šis gebėjimas buvo labai naudingas. Medžioklė kaitinant saulei – alinantis, tačiau gyvybiškai būtinas užsiėmimas. Būtent gebėjimas prakaituoti apsaugodavo nuo perkaitimo ir leisdavo įveikti grobį. Dėl didesnio kūno plaukuotumo būtų tekę švaistyti laiką prieglobsčio ieškant pavėsyje ir stebėti, kaip beplaukiai individai skina laurus medžioklės aikštelėje ar poros paieškose.
Tikslas: dar mažiau plaukų!
Šiandien žmogus, lyginant su numanomais protėviais, gerokai pasikeitęs. Ne tik vaikščiojame stačiomis, bet ir turime glotnią odą. Aišku, nesame visiškai beplaukiai padarai. Dėl vyriškų hormonų pokyčių kai kurie stipriosios lyties atstovai juokais prilyginami goriloms: plaukai dosniai nukloję ne tik veidą, bet ir kojas, rankas, krūtinę, nugarą, intymią sritį. Moterų genetikos lemiamas plaukuotumas mažesnis, tačiau depiliacijos tema pastarosioms yra bene daugiausia laiko suryjanti bei nervus gadinanti problema. Kojos, pažastys, bikini zona – pagrindinės kritinės vietos, kuriose aktyviai auga erzinantys plaukeliai.
Kūno plaukuotumas šiandien nebesisieja su išgyvenimo būtinybe, tačiau yra opi problema. Nepriekaištingai glotni moters oda – nerašytas reikalavimas kalbant apie grožį ir higieną. Šioms normoms vis dažniau paklūsta ir vyrai, dėl savo noro ar antrosios pusės spaudimo, augmenijos naikinimą patikintys depiliacijos specialistams.
Pagrindiniai reikalavimai depiliacijai – efektyvumas ir ilgai išliekantys rezultatai. Vardan to moterys pasiryžusios aukotis. Ir ne perkeltine prasme: išbandžiusios depiliaciją cukraus pasta ar vašku gali patvirtinti, jog juntamas nemenkas diskomfortas. Daugumos vertinimu skausmas nublanksta prieš galimybę kelias savaites nesirūpinti besikalančių plaukelių šalinimu. Tiesa, besidominčios naujausiais depiliacijos metodais girdėjo apie sparčiai populiarėjančius fotoepiliatorius, leidžiančius prislopinti plaukelių augimą ilgam laikui ir, lyginant su kitomis ilgalaikės depiliacijos procedūromis, sukeliančius kur kas mažiau skausmo. Intensyvia pulsine šviesa veikiamas ir sunaikinamas plauko folikulas. Plaukeliai visiškai augti nenustoja (prieš žmogaus biologiją nepakovosi, o ir to daryti nereikėtų), tačiau būna plonesni, šviesesni, sumažėja jų kiekis, o po atlikto pirmojo kurso (dažniausiai užtenka 5-6 procedūrų), odos glotnumui palaikyti užtenka 1-2 fotoepiliacijos procedūrų per metus.
