Už lango temperatūrai nenumaldomai kylant, moterų garderobą okupuoja minimaliai kūną dengiantys rūbai. Jei prieš tai vienas kitas po džinsais pasislėpęs plaukelis rūpesčių nekėlė, tai šiltojo metų laiko pradžia skatina skirti daugiau laiko kruopščiai depiliacijai. Ar kada nors pagalvojote, jog skustuvu dailindama savo kojas ar ant bikini mentele tepdama vašką, žeminate moters vardą ir pristatote save kaip sekso objektą?
Ar protėviai vaikščiojo gauruoti?
Šiandien vis daugiau ne tik moterų, bet ir vyrų savo plaukuotų vietelių (net ir pačių intymiausių) priežiūrą patiki profesionalams, užuot slapta atlikę depiliaciją vonios kambaryje ar leidę plaukeliams laisvai vešėti. Nors dažna moteris iš asmeninės patirties pasakytų, jog depiliacijos salonų duris pradėjo varstyti gana neseniai, apskritai depiliacijos istorijos ištakos siekia giliausius laikus. Senovės Indijos civilizacijoje jau apie 3-4 tūkst. pr. Kr. buvo atliekama intymios vietos depiliacija. Egipto šventikams depiliuotas kūnas, kaip švaros simbolis, buvo būtinas stojant į akistatą su Dievais. O Mahometas, anot islamistų išpažinėjų, pažastų ir intymios vietos plaukus įsakė reguliariai šalinti higienos sumetimais.
Europiečiams ši procedūra ilgą laiką buvo nežinoma – krikščionių Dievas mylėjo ir plaukuotus savo vaikus. Pirmasis bandymas supažindinti Europą su depiliacija įvyko, kai kryžiuočiai šią naujovę parvežė iš savo žygių Arabų šalyse. Čia gyvenusios moterys dėl religinių reikalavimų privalėjo depiliuotis intymią vietą ar net visą kūną. Iš pradžių Europoje naujienai imlios buvo tik kurtizanės – moterys, garsėjusios ne pačia geriausia reputacija. Natūralu, jog padori, save gerbianti dama net negalėjo įsivaizduoti, jog ilgainiui jų plaukuotos kojos pradės sietis su apsileidimu ar perdėtomis feministinėmis pažiūromis…
Ar depiliacijai ryžtamės tik dėl vyrų?
20 a. antroji pusė gali būti drąsiai vadinama depiliacijos Europoje piku. Moterų spintas užkariavo mini mada, uždarus maudymosi kostiumėlius pakeitė minimaliai kūną dengiantys bikiniai. Natūraliai atėjo suvokimas, jog pro bikini kraštus besiveržianti „augmenija“ ar iš po mini sijono šviečiančios plaukuotos kojos estetika nei iš tolo nekvepia.
Šiandien depiliacijos kosmetika lentynėlese ar vizitai pas kosmetologus – įvairaus amžiaus moterų kasdienybė. Specialistai sulaukia ir nepilnamečių, ir pensijinio amžiaus klienčių. Tendencija, jog depiliacija tampa tokiu savaime suprantamu grožio ir higienos ritualu kaip kremo tepimasis prieš miegą, neramina dalį kardinaliausiu požiūriu išsiskiriančių feminisčių. Pastarosios, demonstratyviai mojuodamos plaukuotomos pažastimis, garsiai rėkia, jog tai yra moters nusižeminimas prieš vyrų giminę ir besąlygiškas priėmimas pastarosioms primetamo sekso objekto vaidmens. Anot jų, moteris turi būti tokia, kokia ją sukurė gamta. Tik ar dažna to norėtume?
Moteris, iš principo idealiai atitinkanti feministės portretą – pasiekusi karjeros aukštumas ir uždirbanti daugiau už savo antrąją pusę – iš tokio požiūrio tikriausiai pasijuoktų. Negi feministinės idėjos tėra tokios paviršutiniškos, jog būtų orientuotos į plaukelių ilgį po sijonu? Didžiajai daliai moterų depiliacija yra būdas užtikrinti kasdienę higieną ir jaustis komfortiškai su bet kokia apranga. O koks vaidmuo šiuo klausimu tenka vyrų nuomonei? Kalbant apie normalius suaugusių žmonių santykius, kuriuose gerbiama vienas kito asmenybė ir kūnas nėra visa ko centras, depiliacija tampa abiems pusėms priimtinu kompromisu.
